Kodėl tai apskritai svarbu?
Prisipažinsiu – dar prieš kelerius metus aš pats ne kartą pasidalinau kažkokia sensacinga žinute, kuri vėliau pasirodė esanti arba išpūsta, arba tiesiog išgalvota. Gėda. Bet bent jau iš to išmokau.
Šiandien informacijos srautas yra toks intensyvus, kad net labiausiai išsilavinę žmonės kartais prarija melagieną nesukramtę. Algoritmai mums rodo tai, kas sukelia emocijas – pyktį, baimę, pasipiktinimą. O būtent tokios emocijos išjungia kritinį mąstymą. Tai ne teorija – tai tiesiog taip veikia.
Septyni dalykai, kuriuos galima padaryti dabar pat
1. Pažiūrėk, kas tai parašė. Ne tik svetainės pavadinimą, bet ir patį autorių. Ar jis realus žmogus? Ar turi kokią nors patirtį toje srityje? Jei straipsnį „parašė” redakcija be jokio vardo – jau pirmas signalas.
2. Patikrink datą. Skamba trivialiai, bet rimtai – žmonės nuolat dalinasi 2017-ųjų straipsniais kaip šiandienos naujienomis. Kontekstas pasikeičia, faktai – taip pat.
3. Rask pirminį šaltinį. Jei straipsnyje rašoma „mokslininkai nustatė” arba „tyrimas parodė” – koks tyrimas? Kur? Kada? Jei nėra nuorodos, tai dar nereiškia, kad viskas išgalvota, bet reikėtų paieškoti pačiam.
4. Patikrink keliuose šaltiniuose. Jei apie kažkokį įvykį rašo tik vienas portalas – tai arba jie pirmieji sužinojo, arba kažkas čia ne taip. Rimtos naujienos paprastai atsiranda keliose vietose.
5. Naudok faktų tikrinimo įrankius. Lietuvoje veikia Demaskuok.lt, tarptautiniu mastu – Snopes, FactCheck.org ir kiti. Tai ne tobuli sprendimai, bet labai naudingi.
6. Atkreipk dėmesį į antraštę. Jei antraštė šaukia, žadina siaubą arba skamba kaip „Tu nepatikėsi, kas nutiko…” – tai jau reklaminė psichologija, ne žurnalistika. Tokie tekstai dažnai arba perdeda, arba tiesiog meluoja.
7. Klausyk savo reakcijos. Jei naujienų skaitymas sukelia stiprų norą tuoj pat kažką pasidalinti – sustok. Būtent tada verta pauzuoti ir pagalvoti, ar tai tikrai tiesa, ar tiesiog labai gerai sutampa su tuo, kuo jau tikėjai.
Tai ne paranojos reikalas – tai higiena
Niekas iš mūsų nėra imunizuotas nuo dezinformacijos. Net žmonės, kurie dirba su žiniasklaida, kartais pakliūva. Skirtumas tarp kritiškai mąstančio žmogaus ir lengvatikio – ne intelektas, o įprotis. Tiesiog įprotis sustoti sekundei ir paklausti: „O iš kur tai žinoma?”
Tai nereikalauja daug laiko. Kartais užtenka trisdešimties sekundžių paieškos, kad paaiškėtų, jog ta „šokiruojanti” žinutė – sena, ištraukta iš konteksto arba tiesiog sugalvota. O kartais paaiškėja, kad viskas tiesa – ir tada gali dalintis su ramia sąžine.
Gyvename laikais, kai informacija yra ir ginklas, ir vaistas. Nuo mūsų priklauso, kurią funkciją ji atliks.