Kodėl tai apskritai svarbu?
Prisipažinsiu – dar prieš kelerius metus pats ne kartą pasidalinau kažkokia sensacinga žinute, kuri vėliau pasirodė esanti visiška nesąmonė. Gėda, bet tiesa. Ir manau, kad dauguma žmonių, jei būtų sąžiningi, pasakytų tą patį.
Šiandien informacijos srautas yra toks milžiniškas, kad net ir protingi, kritiškai mąstantys žmonės kartais praryja melagingą naujieną kaip žuvis masalą. Dezinformacija nebėra kažkoks egzotiškas reiškinys – ji slypi tarp visiškai normalių straipsnių, socialinių tinklų įrašų ir net pokalbių su draugais.
1. Pažiūrėk, kas tai parašė
Skamba elementariai, bet realiai – kiek dažnai tu tikrinti autoriaus vardą prieš dalijantis straipsniu? Jei autorius yra „redakcija” arba visiškai nežinomas žmogus be jokios patirties toje srityje – jau verta sustoti ir pagalvoti.
Patikrink, ar žmogus turi kitų publikacijų, ar jis apskritai egzistuoja. Kartais net paprasta paieška „Google” atskleidžia, kad „žymus ekspertas” yra tiesiog sugalvotas personažas.
2. Pažiūrėk į šaltinį, ne tik į antraštę
Antraštės yra sukurtos tam, kad jas spustelėtum. Taškas. Todėl „ŠOKIRUOJANTI TIESA APIE…” beveik visada yra arba perdėjimas, arba melas. Patikrink, kokiame portale tai publikuota – ar tas portalas apskritai turi redakcinę politiką, kontaktus, apie mus skiltį?
Jei svetainė atrodo kaip sukurta per vieną vakarą ir neturi jokios istorijos – tai labai blogas ženklas.
3. Ieškok to paties fakto kitur
Tai turbūt pats paprasčiausias ir efektyviausias metodas. Jei kažkas tikrai atsitiko – apie tai rašys ne vienas šaltinis. Jei naujieną skelbia tik vienas portalas, o visi kiti tyli – kažkas čia ne taip.
Ypač atidžiai žiūrėk į tarptautines naujienas. Jei kažkoks „skandalas” vyksta užsienyje, bet apie jį nerašo nei BBC, nei Reuters, nei Associated Press – labai tikėtina, kad to skandalo tiesiog nėra.
4. Patikrink nuotraukas
Nuotraukos yra vienas populiariausių manipuliavimo įrankių. Senų įvykių nuotraukos pateikiamos kaip naujausios, kontekstas iškreipiamas, vaizdai redaguojami. Google Images arba TinEye leidžia per kelias sekundes patikrinti, kada ir kur nuotrauka pirmą kartą pasirodė.
Tai užima gal 30 sekundžių. Tikrai verta.
5. Atkreipk dėmesį į emocijas, kurias jauti skaitydamas
Dezinformacija dažnai veikia per emocijas – pyktį, baimę, pasipiktinimą. Jei straipsnis tave labai stipriai supykdo arba išgąsdina, tai dar nereiškia, kad jis melavingas – bet tai yra signalas sustoti ir paskaityti atidžiau.
Klausk savęs: ar čia pateikiami faktai, ar tik interpretacijos? Ar naudojami tokie žodžiai kaip „šaltiniai teigia” be jokių konkrečių nuorodų? Ar viskas pateikiama juodai baltai, be jokių niuansų?
6. Naudokis faktų tikrinimo svetainėmis
Lietuvoje veikia Demaskuok.lt, tarptautiniu mastu – Snopes, FactCheck.org, AFP Fact Check. Šie žmonės tuo užsiima profesionaliai ir kasdien.
Prieš dalijantis kažkuo abejotinu, tiesiog įrašyk pagrindinę naujieną į tokios svetainės paiešką. Dažnai atsakymas jau ten yra.
7. Nesigėdyk netikėti iš karto
Kultūra, kurioje reikia reaguoti į viską čia ir dabar, yra dezinformacijos geriausias draugas. Niekas tavęs neverčia dalintis kažkuo per pirmąsias penkias minutes. Jei naujienai tikrai reikia kelių valandų patikrinimo – tai normalu.
Geriau tylėti ir patikrinti, nei greitai pasidalinti ir vėliau gailėtis.
Galiausiai – tai ne apie intelektą, o apie įprotį
Žmonės, kurie prarija dezinformaciją, nėra kvaili. Jie tiesiog neturi įpročio sustoti. O tas įprotis formuojasi lėtai, per kartojimą – kaip ir bet kuris kitas.
Pradėk nuo mažo: kitą kartą, kai pamatysi kažką šokiruojančio, tiesiog prieš spausdamas „dalintis” – sustok vienai minutei. Patikrink šaltinį. Pažiūrėk, ar kas kitas apie tai rašo. Tokia maža pauzė ilgainiui tampa antra prigimtimi, ir tu pats nustebsi, kiek daug abejotino turinio kasdien praplauki pro šalį nepagavęs.
Informacinis raštingumas nėra kažkoks aukštasis mokslas. Tai tiesiog kelios minutės dėmesio, kurios gali sutaupyti daug gėdos – ir, svarbiausia, padėti neplatinti to, kas kenkia kitiems.