Informacija ar manipuliacija?
Kiekvieną rytą milijonai lietuvių atidaro telefoną ir pirmiausia patikrina naujienas. Delfi, 15min, LRT, Lrytas – šie portalai tapo kažkuo daugiau nei informacijos šaltiniais. Jie yra filtras, per kurį mes matome pasaulį. Ir čia prasideda problema.
Niekas atvirai nesako, kad formuoja jūsų nuomonę. Visi skelbiasi tik pranešantys faktus. Bet pabandykite vieną dieną atidžiai stebėti, kaip pateikiamos naujienos – ne ką jos sako, o kaip. Kuriai istorijai skiriamas pirmasis puslapis? Kokia nuotrauka parenkama? Koks antraštės tonas? Tai nėra atsitiktiniai sprendimai.
Klikų ekonomika ir jos kaina
Lietuvos žiniasklaida gyvena iš reklamų, o reklamos priklauso nuo srauto. Srautas generuojamas per emocijas – baimę, pasipiktinimą, šoką. Todėl antraštės tampa vis dramatiškesnės, o kontekstas – vis retesnis. „Ekspertas įspėja”, „Šokiruojantis atradimas”, „Tai, ko jums niekas nesako” – šios formulės veikia, nes žmogaus smegenys reaguoja į grėsmę greičiau nei į niuansus.
Problema ta, kad kai žiniasklaida nuolat šaukia „vilkas”, visuomenė arba tampa chroniškai nerimo apimta, arba pradeda viską ignoruoti. Nei vienas, nei kitas rezultatas nėra naudingas demokratijai.
Šaltiniai be dugno
Stebint Lietuvos portalus, dažnai kyla klausimas – kas iš tikrųjų kalba? „Šaltiniai teigia”, „politikos apžvalgininkai mano”, „ekspertai perspėja” – kas tie žmonės? Kartais tai yra vienas ir tas pats asmuo, cituojamas skirtinguose portaluose, sukuriant iliuziją, kad nuomonė yra plačiai paplitusi. Kartais tai yra suinteresuotos pusės, kurių ryšiai su straipsnio tema niekada neatskleidžiami.
Skaitytojui sunku tai patikrinti. Ir portalai tai žino.
Politinės simpatijos, kurios niekur nedingsta
Oficialiai Lietuvos žiniasklaida yra nepriklausoma. Praktiškai – kiekvienas didesnis portalas turi savo politinę gravitaciją. Tai nėra sąmokslo teorija, tai tiesiog verslo ir žmogiškosios prigimties realybė. Redakcijose dirba žmonės su savo įsitikinimais, portalai priklauso savininkams su savo interesais, o reklamuotojai nori palankios aplinkos savo produktams.
Šios jėgos subtiliai, bet nuosekliai veikia tai, kokios istorijos pasakojamos ir kokios – ne.
Ką daryti su visa tuo
Čia norėtųsi parašyti optimistišką pabaigą apie medijų raštingumą ir kritinį mąstymą. Bet sąžiningai – situacija nėra džiuginanti. Lietuvoje medijų raštingumas mokyklose vis dar yra daugiau deklaracija nei praktika. Skaitytojų laikas ir dėmesys yra ribotas, o portalai yra optimizuoti tam, kad tą dėmesį pagautų kuo greičiau ir kuo ilgiau išlaikytų.
Vis dėlto keletas dalykų gali padėti. Skaitykite kelių skirtingų portalų versijas tos pačios istorijos – skirtumai kartais yra stulbinantys. Ieškokite pirminių šaltinių, ne tik jų interpretacijų. Ir kaskart, kai antraštė sukelia stiprią emocinę reakciją, sustokite sekundei – būtent tada esate labiausiai pažeidžiami.
Lietuvos žiniasklaida nėra priešas. Bet ji tikrai nėra ir neutralus veidrodis. Kuo anksčiau tai priimsite kaip faktą, tuo laisviau galėsite skaityti.