Informacija po nosimi – kodėl jos niekas nenaudoja?
Alytus – ne Vilnius ir ne Kaunas. Čia nėra dešimčių redakcijų, investigatyvinių portalų ar nuolat atnaujinamos žiniasklaidos ekosistemos. Bet tai nereiškia, kad alytiškai yra pasmerkti priimti sprendimus aklai – tiesiog reikia žinoti, kur žiūrėti. Ir čia prasideda problema: dauguma žmonių arba nežino, arba nenori vargintis.
Kalbant atvirai – informacinis tingumas yra tikra liga. Žmogus skundžiasi, kad savivaldybė kažką padarė blogai, bet į viešą tarybos posėdį nėjo, protokolų neskaitė, o apie sprendimą sužinojo iš kaimyno. Tai nėra savivaldos problema – tai pilietinio įsitraukimo problema.
Kas iš tikrųjų veikia
Alytaus miesto savivaldybės svetainė yra nepakankamai išnaudojamas resursas. Ten skelbiami tarybos posėdžių protokolai, viešųjų pirkimų duomenys, biudžeto ataskaitos. Niekas to neskaito – ir tai yra faktas, kurį patvirtins bet kuris savivaldybės darbuotojas. Žmonės renkasi Facebook grupę „Alytus – miestas, kuriame gyvenu” ir tikisi, kad kažkas jiems viską suvirkins ir paaiškins. Kartais taip ir nutinka, bet dažniau – tiesiog plinta gandai.
Vietinis laikraštis „Alytaus naujienos” – irgi neįvertintas šaltinis. Taip, jis nėra tobulas, kartais rašo atsargiai, vengia konfliktiškų temų. Bet jis vis tiek seka miesto politiką, rengia interviu su vietiniais veikėjais ir fiksuoja tai, ko jokie nacionaliniai portalai niekada nepadengs – mokyklų reorganizavimą, gatvių remontus, verslo pokyčius rajone.
Be to, yra Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento vietos padalinys – visi jie skelbia informaciją, kuri tiesiogiai liečia kasdienį gyvenimą. Bet kas tai seka? Beveik niekas.
Socialiniai tinklai – pagalba ar triukšmas?
Facebook grupės gali būti naudingos, bet reikia suprasti jų ribas. Tai nėra žiniasklaida – tai pokalbių erdvė, kur kiekvienas gali parašyti ką nori. Kai kažkas rašo „girdėjau, kad uždarys ligoninę” – tai nėra informacija, tai gandas. Kai kažkas dalinasi nuoroda į oficialų savivaldybės pranešimą – tai jau kažkas vertinga.
Problema ta, kad alytiškai, kaip ir visi kiti lietuviai, labiau reaguoja į emocingus įrašus nei į sausus oficialius dokumentus. Tai žmogiška, bet pavojinga. Sprendimai dėl vaikų mokyklos, dėl būsto pirkimo ar verslo steigimo, priimti remiantis Facebook komentarais – tai tiesiog rizika, kurią žmonės sau sukuria patys.
Bendruomenės organizacijos – neišnaudotas kapitalas
Alytuje veikia seniūnijos, bendruomeninės organizacijos, nevyriausybinis sektorius. Daugelis jų reguliariai organizuoja susitikimus, renka gyventojų nuomones, perduoda informaciją savivaldybei. Bet susitikimuose dalyvauja tie patys dešimt žmonių, o likusieji vėliau stebisi, kodėl niekas jų neklausė.
Seniūnas nėra tik biurokratas – tai žmogus, kuris teoriškai turėtų žinoti, kas vyksta konkrečiame rajone. Susisiekti su seniūnu, užduoti klausimą, paprašyti informacijos – tai ne kažkoks ypatingas pilietinis aktas, tai tiesiog normali elgsena, kuri Lietuvoje dėl kažkokių priežasčių atrodo egzotiška.
Tiesą sakant, viskas priklauso nuo noro
Alytaus gyventojai turi pakankamai įrankių priimti informuotus sprendimus. Savivaldybės skaidrumas – vidutinis, bet egzistuojantis. Vietinė žiniasklaida – silpna, bet gyva. Bendruomeninės struktūros – neaktyvios, bet veikiančios. Problema nėra informacijos trūkumas – problema yra tai, kad lengviau skųstis nei ieškoti. Lengviau patikėti pirmu pasitaikiusiu komentaru nei perskaityti dešimties puslapių tarybos posėdžio protokolą. Tai suprantama. Bet kol ši logika dominuos, tol alytiškai ir toliau jausis bejėgiai prieš sprendimus, kuriuos iš tikrųjų galėjo paveikti – jei tik būtų norėję.