Yra pokalbių, kurie prasideda lengvai, o po kelių minučių abu žiūri į telefonus. Ir yra tokie, kurie tiesiog neišsenka – nesvarbu, ar sėdi su senu draugu, ar su žmogumi, kurį matai antrą kartą gyvenime. Skirtumas dažniausiai ne charizmoje, o temose, kurias pasirenkame liesti.
Kodėl vienos temos „veikia”, o kitos ne
Pastebėjau, kad geriausios temos turi vieną bendrą bruožą – jos leidžia žmogui pasakyti kažką apie save, nereikalaujant išpažinčių. Ne „kaip sekasi darbe”, o kas jį toje darbo dienoje tikrai jaudina. Skirtumas subtilus, bet jį jaučia abi pusės.
Kelionės, bet ne maršrutai
Klausimas „kur buvai atostogavęs” greitai virsta sąrašo skaitymu. Kur kas įdomiau – kokioje vietoje pasijautei visiškai svetimas, arba kur norėtum grįžti, net jei ten nieko ypatingo neatsitiko. Tokie klausimai atveria pokalbį, o ne uždaro jį atsakymu.
Maistas kaip prisiminimų raktas
Beveik kiekvienas turi patiekalą, susietą su vaikyste ar konkrečiu žmogumi. Paklausti apie tai – paprasčiausias būdas pamatyti, kaip žmogaus veidas pasikeičia, kai jis kalba apie kažką jam tikrai brangų.
Darbas – bet iš kitos pusės
Ne „ką dirbi”, o ką jis darytų, jei pinigai nevaidintų vaidmens. Arba – kokį įgūdį norėtų turėti, bet niekada neišmoko. Šie klausimai atskleidžia daugiau nei visas CV.
Filmai, knygos, muzika – bet su vienu posūkiu
Ne „ką paskutinį žiūrėjai”, o kokį filmą gali žiūrėti dešimtą kartą ir vis tiek jaudintis. Arba – kokia daina primena konkretų metų laiką. Šitose temose žmonės nustoja atsakinėti ir pradeda pasakoti.
Vaikystė, be nostalgijos klišių
Koks buvo pirmas darbas, apie kurį svajojai būdamas vaikas? Kokia buvo tavo mėgstamiausia žaislo ar žaidimo detalė? Šitos temos beveik visada sukelia šypseną ir netikėtus prisiminimus, kurių pats žmogus seniai nebuvo iškėlęs.
Ateitis, bet ne planai
Vietoj „kokie tavo planai penkeriems metams” – ką norėtum, kad žmonės apie tave pasakytų po dešimties metų. Arba kokį įprotį norėtum pakeisti, jei turėtum begalę laiko. Tai atveria pokalbį apie vertybes, o ne apie tvarkaraštį.
Smulkios keistenybės
Kokį garsą negali pakęsti? Kokia keista baimė, apie kurią niekam nesakai? Šios temos veikia todėl, kad jos mažos, nekelia grėsmės ir dažniausiai sukelia juoką iš savęs – o tai visada suartina.
Žmonės, kurie paveikė
Mokytojas, kaimynas, atsitiktinis pažįstamas – kiekvienas turi žmogų, kuris kažkuo pakeitė jo požiūrį, net jei tas žmogus to nesuprato. Šis klausimas retai lieka be atsakymo.
Sudėjus visas šias temas kartu, matosi viena tendencija – geriausi pokalbiai nesikoncentruoja į faktus, o į patirtį. Ne kur buvai, o ką jautei. Ne ką dirbi, o kodėl. Tas mažas posūkis pakeičia viską.
Vietoj taško – kablelis
Tikriausiai nėra universalaus sąrašo, kuris veiktų su visais ir visada – žmonės skirtingi, nuotaikos skirtingos, o kartais tiesiog nesinori kalbėti nieko rimto. Bet turėti keletą tokių temų užsirašius galvoje – tarsi turėti raktą, kuris tinka ne visoms durims, bet daugumai. O geras pokalbis, kaip ir geras vakaras, dažniausiai prasideda nuo vieno paprasto klausimo, uždaryto ne taškeliu, o kableliu – su noru sužinoti, kas bus toliau.